šlapinti

šlãpinti (-yti K), -ina, -ino K, Š 1. H, R, MŽ, VlnE161, Ch¹Luk7,38, N, K, Sut, M, LL308,324, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Gršl caus. šlapti 1: Šlãpink audimą balindamas J. [V]andeniu šlãpink plutą duonos i dėk pečiun – pluta bus minkšta Klt. Jeigu nešlãpini, tie plaukai pasipūtę kai ežio i sto[vi] Jrb. Kad jau vis verpi ir vis šlapini, del to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13(Rg). Kad duona neatšoktų, tai, ją minkant, nereikia rankų šlapinti ir per ližę neperžengti LTR(Žgč). Lytus šlapina laukus ir daržus rš. Neverk, panele, nešlapink kelio, an šlapio kelio bus nedalelė LMD(Rš). Jis plūsta ašaromis, jis šlãpina savo veidą (savo akis) ašaromis KI168. Ir pradėjo Jo kojas ašaromis savo šlapinti ir plaukais galvos savo džiovinti BPII296. | refl. tr., intr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ: Pirštą parsirišau i nenoriu šlãpytis rankų Jrb. Kur ten šlãpytis važiuosit! Rm. 2. intr. LL89, M, Š, NdŽ, Kin leisti šlapimą: Šlãpina į lovą Kl. Bėga, spiria i šlãpina arklys šlyrkš šlyrkš Škn. ^ Keturi broliai į vieną duobę šlapina (karvę melžia) LTR(Plng). | refl. M, L, Š, Rtr, Ser, NdŽ, Srv, Všv: Dėl šlapimo latakų patologinių pakitimų ligonis negali šlapintis rš. Sieninė kriauklė šlãpintis MedŽ568. Vaikas į patalą šlãpinas, męža Skr. Kraujais šlãpinos – i pamirė Dbč. ^ Keturi broliukai vienon duobelėn šlapinas (karvę melžia) LTR(Rk). 3. tr. prk. duoti gerti, girdyti: Da aš jį šlãpysiu (nieko negaus) RdN.

◊ gérklę (gómurį) šlãpintis išgerti alkoholio: Šlãpintis gómurį degtinėle NdŽ. Vyrai gerklių̃ nešlãpinęsys negalia būti, nora sprogti Krš.

\ šlapinti; apšlapinti; įšlapinti; iššlapinti; nušlapinti; pašlapinti; peršlapinti; prasišlapinti; prišlapinti; sušlapinti; užšlapinti